SVEČIAMS EILIUOTAI SUSIPAŽINIMUI

Mano naujieji namai:
http://raimundata.blogspot.com/

Tokios manęs nematė niekas.
Ir nemylėjo. - Nepažino.
Mane tiktai lydėjo tokią
nekart šuva priklydęs - mėnuo.

Nenoriu meilės - išmaldautos.
Dainos nenoriu - išmeluotos.

Gyvenimą kaip širdį skauda
lai be narkozės. - Be paguodos.

Gesina brangų laiko dagtį
bailus beprotis šimtą sykių.
O aš geidžiu būty sudegti,
kaip moku. - Be jokių taisyklių.


Ačiū Nijolei Augustinavičiūtei, kurios prieš daug metų sukurtos eilės, tai beveik aš...........





2011 m. balandžio 22 d., penktadienis

DIDŽIOJI SAVAITĖ - VELYKOS



Šiek tiek apie tai, ką jau primiršome..............
Didžiosios savaitės trečiadienis  būdavo skirtas vėlėms ir vadindavo Vėlių vėlykėlėmis. Tą dieną suaugusieji kartu su vaikais lankydavo kapus.
Didysis ketvirtadienis - žaliasis arba švarusis. Tą dieną būdavo didžioji namų ruoša ir tvarka. Išmazgodavo visas pakampes, išvalydavo langus, vėdindavo drabužius. Vaikai eidavo  į mišką bruknienojų, meškauogių ar amalo šakelių, kuriais puošdavo namus.
Didįjį šeštadienį vaikai iš bažnyčios parnešdavo šventintos velykinės ugnies. Namuose reikėdavo rusenančią ugnį užgesinti ir uždegti jau pašventintą. Ugnį šventindavo klebonas, šventoriuje ugnį sukūręs lauželį iš senų, išgriuvusių kryžių.
Margučio dalybomis prasidėdavo Velykų pusryčiai. Velykų stalas - balti pyragai, kiaulienos kumpis, šaltiena, krienai. Pačioje garbingiausioje vietoje - margučiai.
Pirmą Velykų dieną visi praleisdavo namie, nes Velykos - šeimos šventė.
Iki Atvelykio vaikai turėdavo aplankyti savo krikšto tėvelius, pabendrauti, parodyti ką išmoko, pasikeisti margučiais.



 LINKIU VISIEMS IR KIEKVIENAM ATSKIRAI LABAI GERŲ ŠVENČIŲ

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą