Ir vėl,
Ir vėl aš į žvaigždes žiūriu...
Koks kelias tolimas,
Koksai sunkus vaidenas.
Aš viską viską
Apmąstyt turiu.
Gyvenimas-
Visų sunkiausias menas.
(V. Šulcaitė)
Man žvakės asocijuojasi su žvaigžde danguje.......Mėgstu jas deginti visur ir visada. Jų pilni namai, darbe irgi mėgstu...Aišku, paprasčiausiai yra nusipirkti ir be vargo, be aptaškytos dujinės viryklės, nemalonaus vaško virimo kvapo ir garų, apteršto stalo virtuvėje, pastalės prikrauto vaško likučių, knatų ir visos kito bieso, ramiai sau deginti žvakidėje. Tai va, ne: verdu, taškau, smirdinu.............. Ačiū Violetai, kurios šeimos idėja žiemą deginti žvakes lediniuose žibintuose netikėtai ir nurodė kelią kaip pradėti virti žvakes: vaško tai lieka išdegus žvakelėms, o taupumas neleidžia išmesti, tai kas ir belieka...........Aš nei vaško, nei knato, nei dar kažkokių specialių priemonių žvakių virimui neperku: sunaudoju ką turiu.........Šitoj veikloj turiu mažąją padėjėją Luką, tai kartais "taškomės" abidvi. Ir dar. Atsiprašau savo krikštasūnio Emiliuko, kad vis neprisiruošiu jo išmokyti virti, bet pažadu.............
Paskutinieji pabandymai:
Tik jūs negęskit, žvaigždės,-
Su širdim
Suraskite į tolį bendrą taką.
Gyvenimas-
Nemirštanti giesmė.
Jis ir pro skausmą
Apie laimę šneka.
(V. Šulcaitė)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą