SVEČIAMS EILIUOTAI SUSIPAŽINIMUI

Mano naujieji namai:
http://raimundata.blogspot.com/

Tokios manęs nematė niekas.
Ir nemylėjo. - Nepažino.
Mane tiktai lydėjo tokią
nekart šuva priklydęs - mėnuo.

Nenoriu meilės - išmaldautos.
Dainos nenoriu - išmeluotos.

Gyvenimą kaip širdį skauda
lai be narkozės. - Be paguodos.

Gesina brangų laiko dagtį
bailus beprotis šimtą sykių.
O aš geidžiu būty sudegti,
kaip moku. - Be jokių taisyklių.


Ačiū Nijolei Augustinavičiūtei, kurios prieš daug metų sukurtos eilės, tai beveik aš...........





2011 m. balandžio 12 d., antradienis

MANO TURTAS

Vat jau jau penktas mėnuo, kaip aš rašinėju, dedu nuotraukas ar kitaip demonstruoju save čia, savo dienoraštyje. Tai tikrai labai puikus atradimas man, o kai pradėjau šiek tiek domėtis kitų dienoraščiais, pamačiau, kad dauguma jų, ypač anapus Atlanto, tai šeimos, vaikų įvykių aprašymas ir savo gyvenimo pateikimas. Iš pradžių man tai atrodė keistai, bet supratau, kad ir aš pasigirsiu tuo, ką turiu brangiausio.
Anksčiau sakydavau, kad mano užgyventas turtas - mano vaikai:



Ir Nobelio premijos laureato Česlavo Milošo autografas:


Dabar dar didžiuojuosi ir savo mergautine pavarde. Man ji visada būdavo labai graži (gal dėl to taip ilgai ir nekeičiau). Mano dieduko brolio vardu pavadinta viena iš pasienio užkardų:


Aleksandras Barauskas - pirmoji sovietų auka 1940 m., Ūtos pasienio baro viršininkas.


Ir kam įdomu šiek tiek Vikipedijos žinių apie Aleksandrą Barauską:
http://lt.wikipedia.org/wiki/Aleksandras_Barauskas
Ir dar:
http://www3.lrs.lt/docs2/UBGLPKYI.PDF

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą